Asmens burnos higiena – kasdieninė burnos ertmės priežiūra, atliekama kiekvieno žmogaus, naudojantis asmeninėmis higienos priemonėmis.

 Labai svarbu vaikus nuo mažens mokyti tinkamos asmens burnos higienos, ugdyti ir diegti įpročius ir įgūdžius. Didelę įtaką turi tėvai, tinkamas jų pavyzdys.

Pagrindinis asmens burnos higienos metodas – dantų valymas šepetėliu du kartus per dieną, pašalinant apnašą, maisto likučius ir sustabdant jų žalingą poveikį burnos ertmės audiniams.

Kiti metodai: tarpdančių valymas higieniniu siūlu, liežuvio valymas, skalavimas tam skirtais tirpalais.

Dantų šepetėlį sudaro rankenėlė, kaklelis ir galvutė su šereliais. Rankenėlė būna skirtingo ilgio ir storio. Kaklelis būna tiesus arba lenktas, prie rankenėlės tvirtinamas standžiai arba lankstus ir tamprus. Apnašos daug geriau nuvalomos, jei kaklelis lenktas, o tampria rankenėle sumažinamas per didelis spaudimas.

Labiausiai skiriasi šepetėlių galvutė, turinti eilėmis išdėstytus šerelių pluoštelius. Šepetėliai su maža galvute skirti vaikams ir sunkiai prieinamoms vietoms valyti. Paaugliams ir suaugusiesiems tinka šepetėliai su vidutinio dydžio galvute. Šepetėliai, turintys didelę galvutę, skirti protezams valyti. Naudojant per didelę galvutę turintį šepetėlį, sunku pasiekti visas sritis, sunku jį valdyti.

Skiriasi šepetėlių kietumas: labai minkšti, minkšti, vidutinio kietumo, kieti ir labai kieti. Labai minkšti ir minkšti šepetėliai skirti vaikams ir sergantiems dantenų uždegimu, stomatitu, jei valant skauda dantenas. Minkšti ir vidutinio kietumo šepetėliai skirti paaugliams ir suaugusiesiems. Vidutinio kietumo ir kietais šepetėliais valomi protezai. Šie šepetėliai naudojami labai trumpai, norint pašalinti dėmes, bet jais galima pažeisti dantų ir dantenų audinius. Labai kietais šepetėliais burna nevaloma.

Dantų valymas šepetėliu

Prieš valant būtina nusiplauti rankas.

1. Šepetėlis imamas delnu, nykštys uždedamas ant rankenėlės prie kaklelio, bet ne per arti, kad būtų gerai juntamas spaudimas ir judesiai.
2. Kad būtų pasiektos visos sritys, valoma paeiliui nuo vieno žandikaulio krašto iki kito, po to kitas žandikaulis iš prieangio, po to iš liežuvio pusių. Valymo sritį sudaro po du dantis.
3. Valymo trukmė nustatoma pagal laiką (2-3 min.) arba skaičiuojami judesiai (po 8-10) judesių vienai dantų porai. Valant ilgais judesiais  - apnašos ne išvalomos, o tik sustumiamos.
4. Valymo dažnis – du kartus per dieną, reguliariai“ ryte prieš arba po pusryčių ir vakare prieš einant miegoti.
5. Valant krūminių dantų, kaplių ir priekinių dantų prieanginius paviršius, rankenėlė laikoma horizontaliai; valant priekinių dantų srities liežuvio ir gomurio paviršius – vertikaliai; krūminių dantų ir kaplių liežuvio ir gomurio paviršius – smailu kampu.
6. Prieangio paviršiai gali būti valomi vertikaliais, šluojamaisiais, sukamaisiais judesiais; kramtymo – horizontaliais ir sukamaisiais; gomurio ir liežuvio – šluojamaisiais.
7. Išvalius dantis, valomas liežuvis. Valoma šepetėliu, braukiama po keletą kartų nuo šaknies galiuko link iš kairės ir dešinės pusės, arba specialiu valikliu.  Išvalius liežuvį, ant dantų lėčiau susidaro apnašos, gerėja burnos kvapas.
8. Po valymo skalaujama burna ir plaunamas šepetėlis.

Valant dantis, vartojama dantų pasta, kuri padeda geriau pašalinti apnašas, o jos veikliosios medžiagos patenka ant dantų paviršių ir dantenų. Pastos sudarytos iš pagrindinių ir veikliųjų medžiagų. Nuo jų sudėties priklauso pastos poveikis.

Vaikams patariama vartoti pastas, neturinčias arba mažai turinčias fluoro (250-500 ppm), paaugliams ir suaugusiems – pastas, turinčias 1000-1100 ppm F.

Kadangi pastose esančios medžiagos ir junginiai bei sudedamųjų dalių santykis šiek tiek skiriasi, patariama kiekvieną kartą vartoti vis kitą pastą.