Vėjaraupiai – tai ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, bendra intoksikacija, vezikuliniu odos ir gleivinių išbėrimu. 

Virusų organizme gali išlikti ilgai (latentinė infekcija), o jai aktyvavusis (dažniausiai sulaukus 60 m.) išsivysto juostinė pūslelinė. Vėjaraupių virusas VZV paplitęs tik tarp žmonių. Infekcijos šaltinis – vėjaraupiais sergantis žmogus. Vėjaraupių inkubacinis laikotarpis – 11–21 diena (dažniausiai – 14–17 dienų). Užsikrėtusysis VZV pavojingas aplinkiniams tampa paskutinėmis inkubacinio laikotarpio dienomis. Pirmieji ligos simptomai pasireiškia praėjus 2 – 3 savaitėms po užsikrėtimo. Užkrečiamasis laikotarpis trunka 5 dienas (dažniausiai 1–2 dienas) iki ir 5 dienas po išbėrimų atsiradimo (iki odos pasidengimo šašais). Užkrečiamasis laikotarpis gali būti ilgesnis, jei pažeistas imunitetas. Imlūs žmonės gali būti infekuoti po kontakto su infekcijos šaltiniu nuo 10 iki 21 dienos. Imlių žmonių namų kontakto sąlygomis užsikrėtimo rizika yra 80–90 proc. Vaikai gali užsikrėsti vėjaraupiais nuo sergančiojo juostine pūsleline. Vaikystėje vaikai perserga lengvesne vėjaraupių forma, vyresnio amžiaus žmonėms susirgti vėjaraupiais yra pavojingiau dėl sunkesnės ligos eigos ir galimų komplikacijų. Ši liga gali būti mirtina ypač naujagimiams ir nusilpusios imuninės (imunosupresinės) būklės asmenims.

Infekcijos plitimo kelias – oro lašiniu būdu nuo žmogaus žmogui, tiesioginio kontakto su užsikrėtusiu žmogumi metu arba netiesiogiai per pūslelių išskyromis suteptus daiktus arba sąlyčio būdu . VZV į organizmą patenka per viršutinius kvėpavimo takus arba akių gleivinę. Užsikrečiama nuo sergančiojo vėjaraupiais, kai sergantysis kosti, čiaudi ar net kalba. Galima užsikrėsti ir tiesiogiai per odą, liečiant išbėrimus (tiek nuo sergančiojo vėjaraupiais, tiek juosiančia pūsleline), jei serga nėščioji, užsikrečiama per placentą. Virusas yra itin lakus, gali pasklisti po visą pastatą, tačiau jautrus ultravioletiniams spinduliams, lauke greitai žūva, todėl užsikrečiama tik uždarose patalpose. Vėjaraupių sukėlėjų yra pūslelių turinyje. Praėjus ūminiams pirminės vėjaraupių infekcijos reiškiniams, virusai ilgai gali išlikti organizme latentinės būklės. Ligonio namiškiams rizika užsikrėsti vėjaraupiais – 80–90 proc. Vėjaraupiams būdinga daug didesnis užkrečiamumas nei juostinei pūslelinei. Nuo sergančiojo juostine pūsleline galima užsikrėsti vėjaraupiais, tačiau tik tada, jei infekcija yra išplitusi arba esant ilgam ir glaudžiam kontaktui.

Vėjaraupiai yra labai užkrečiama liga, kuria susirgti gali visi, tačiau didesnę tikimybę užsikrėsti ir susirgti turi:

• Bet kurio amžiaus žmonės niekada anksčiau nesirgę vėjaraupiais;
• Neišnešioti naujagimiai ir naujagimiai, kurių motinos niekada anksčiau nebuvo sirgusios vėjaraupiais;
• Žmonės kurių imuninė sistema nusilpusi (pacientai, kuriems taikoma chemoterapija, sergantieji AIDS, asmenys turintieji įgimtą ar įgytą nusilpusį imunitetą);
• Asmenys, sergantieji onkologinėmis ligomis;
• Nėščiosios;
• Vartojantieji imunosupresinius vaistus;
• Žmonės, kurie vidutiniškai arba sunkiai serga ir tie, kurie dar ne visai pasveikę;
• Žmonės, kurie turi tam tikrų kraujo, limfinės sistemos arba kaulų čiulpų sutrikimų.

Žinomos dvi klinikinės VZV formos: vėjaraupiai ir juostinė pūslelinė. Pirmąkart užsikrėtus VZV, susergama vėjaraupiais. Pirmąją–antrąją ligos dieną pasireiškia pirmieji ligos simptomai: nedidelis silpnumas, apetito pablogėjimas, nedidele temperatūra. Dažniausiai šie reiškiniai lieka nepastebėti ir atrodo, kad liga iškart prasidėjo nuo išbėrimų. Ligos pradžia ūminė. Iš pradžių pasireiškia nespecifiniai požymiai : karščiavimas, silpnumas, bloga savijauta. Vėliau, pradeda berti dėmelėmis, kurios virsta pūslelėmis, prisipildžiusiomis skaidraus skysčio. Išbėrimas – svarbiausias vėjaraupių klinikinis požymis. Pirmųjų išbėrimų elementų gali atsirasti ant bet kurios kūno vietos: ant pilvo, šlaunų, pečių, krūtinės, taip pat veido ir plaukuotoje galvos dalyje. Išbėrimui būdinga kaita: iš pradžių atsiranda rausva dėmelė, vėliau – iškilimas, tuomet susidaro pūslelė su skaidriu skysčiu, kuriai džiūvant, susidaro šašas. Beria bangomis kas 1–2 dienas, todėl viename plote galima pamatyti visų stadijų išbėrimo elementus. Išbertas vietas labai stipriai niežti.  Kartais per 1–2 paras pūslelės gali pereiti į džiūvimo stadiją, užsibaigiančia paviršinių šašelių susidarymu ir greitu jų nukritimu. Tačiau dažniausiai pūslelės turinys drumsčiasi, formuojasi pustulės, kurios apdžiūva ir virsta rudais šašeliais, kurie nukrinta per 1–3 savaites, nepalikdami randų. Retai gali susidaryti nedidelių randelių, matomų kelerius metus. Pūslelių dažniausiai atsiranda plaukuotoje galvos dalyje, ant veido, liemens, galūnių, gleivinės (burnos, akių, lyties organų). Vis nauji išbėrimo elementai atsiranda apie penktąją dieną nuo ligos pradžios. Aplinkiniams sergantysis vėjaraupiais pavojingas 5 dienas po paskutinių išbėrimo elementų atsiradimo, t.y. apie 10 dienų. Dažniausiai vėjaraupiais sergama nesunkai, bet retais atvejais liga gali būti net mirtina. Itin sunkiai vėjaraupiais serga žmonės su sutrikusia imunine sistema bei suaugusieji.

Vėjaraupiams būdinga tai, kad 20–30 proc. išbėrimo elementų tuo pat metu atsiranda ne tik ant ligonio odos, bet ir ant gleivinių: kietojo gomurio, skruostų, dantenų, liežuvio, ryklės užpakalinės sienelės, o mergaitėms – ant lyties organų. Kūno temperatūra gali pakilti, sunkiais atvejais iki 39°C ir daugiau. Tai trunka 3–6 dienas persirgus dažniausiai susidaro ilgalaikis imunitetas, antrinis užsikrėtimas yra labai retas, tačiau galimas. Po pirminio užsikrėtimo virusas išlieka žmogaus organizme slaptosios (latentinės) formos visą gyvenimą ir vėliau gali pasireikšti kaip juostinė pūslelinė. Komplikacijų rizika suaugusiesiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Susirgus nėštumo metu, galimi pažeidimai kūdikiui, persileidimai. Persirgusiems vėjaraupiais susidaro patvarus, ilgalaikis imunitetas. Pakartotinai sergama retai (ne daugiau kaip 2–3 proc. atvejų). Dažniausiai vėjaraupiais vaikai serga nesunkiai, tačiau kartais liga komplikuojasi bakterinėmis odos arba sisteminėmis komplikacijomis, gali išsivystyti VZV kilmės encefalitas

 Teigiama, kad didesnė tikimybė susirgti juostine pūsleline būna tiems ligoniams, kurie sirgdami vėjaraupiais buvo labai išberti. Nors vėjaraupių infekcija dažniausiai pasireiškia lengva klinikine eiga, tačiau maždaug 5 proc. ligonių galimos sunkios odos komplikacijos, prisidėjus antrinei infekcijai, gali išsivystyti sepsis. Nusilpusį imunitetą turintiems žmonėms komplikacijų rizika kur kas didesnė.